Pasitelkus fantaziją tai būtų galima prilyginti taip, kad atidarant stalo įrankių stalčių, jo rankena atpažįsta jus ir atidarę jūs randate taip sudėtus ir tiek įrankių, kiek dažniausiai jums reikia. Arba, jeigu pavyzdžių pasitelkti automobilį – jį atrakinus su piršto antspaudu, jis automatiškai nureguliuoja sedynes, veidrodžius ir šilumą pagal jį atrakinusio vairuotojo fizinius ar specialiai nustatytus duomenis ir dar paleidžia tą muziką, kurios jis mėgsta klausytis. Taigi, operacinė sistema turėdama vartotojų profilius savo atmintyje atsirakina ir paruošia kompiuterį būtent tam vartotojui, kuris prie jos prisijungia.

Tam, kad atpažintų vartotojus, „Windows“ siūlo net kelis identifikavimo būdus – kartais vartotojai gali prisijungti prie savo darbo aplinkos sistemoje tiesiog paspaudę vardą (arba net nespausdami nieko), kitu atveju – vartotojas turi pasirinkti savo vartotojo vardą ir įvesti slaptažodį. Naujausios sistemos leidžia prisijungti naudojant PIN kodą ar net vartotoją atpažįsta iš veido šiam tiesiog prisėdus prie kompiuterio.

Visgi, patys prisijungimo būdai nėra tokie svarbūs kiek tai, kam ir kaip yra sukurti vartotojai kompiuterių operacinėse sistemose.

Pirma to priežastis yra saugumas. Nors yra galimybių neleisti naudotis kompiuterių vien paspaudus įjungimo mygtuką, tačiau jos per sudėtingos ir, deja, per pavojingos (pavyzdžiui, pamiršus slaptažodį ir norint atkurti galimybę naudotis kompiuteriu greičiausiai tektų kreiptis tiesiai į gamintoją). Todėl labiausiai paplito saugos priemonė, kai operacinė sistema leidžia pradėti darbą tik teisingai įsiidentifikavus, t.y. įvedus savo vartotojo vardą ir slaptažodį ar pan. Tai užtikrina, kad kompiuteriu lengvai negalėtų naudotis jūsų leidimo neturintis žmogus.

Antra priežastis (tiesa, tai atsirado ne pačioje operacinių sistemų naudojimo pradžioje) yra galimybė vartotojui pateikti konkrečiai jo kompiuteryje susikurtą aplinką. T.y. kiekvienas vartotojas gali turėti (ir dažniausiai turi) skirtingą bylų išsidėliojimą, jų hierarchija ar logiką, naudoti skirtingas, tik jam reikalingas programas. Būtent vartotojų sistema leidžia vienu kompiuteriu naudojantis neribotam kiekiui žmonių, kiekvienam jų turėsi savo unikalią darbo aplinką viename kompiuteryje.

Šioje vietoje dar įdomesnis pavyzdys yra toks, kad, pavyzdžiui didesnėse organizacijose, kur vartotojai yra virtualūs (juos sukuria sistemų administratoriai) galimybės yra dar didesnės – tai ne tik situacija, kai prie vieno kompiuterio žmonės gali turėti skirtingas aplinkas, bet ir tai, kad žmogus prisėdęs prie bet kurio kompiuterio savo organizacijoje ir prie jo prisijungęs turės tokią aplinką, kokią susikūrė savo pagrindiniame kompiuteryje. Tokios galimybės vis dažniau atsiranda ir paprastiems, didelėms organizacijoms nepriklausantiems vartotojams, įgalinant taip vadinamus „debesijos“ sprendimus.

Trečia priežastis yra galimybė atskirti ne tik vartotojų aplinkas, bet ir atskirti jų teises/galimybes naudotis kompiuteriu. Reikalas tas, kad operacinė sistema yra sukurta taip, kad su ja galima daryti daugybę įvairių užduočių. Kai kurios užduotys keičia kompiuterio parametrus, o tai reiškia, kad neišmanantis žmogus gali sugadinti operacinės sistemos veikimą arba leidimas be ribojimų įrašinėti programas sudaro galimybes tiek kompiuterio sugadinimui, tiek ir virusų diegimui. Todėl operacinėse sistemoje buvo atskirtos vartotojų teisės (galimybės) – pilnas teises turi kompiuterio administratoriai. Administratorius gali kompiuteryje daryti bet kokius pakeitimus. Tuo tarpu vartotojai turi ribotas galimybes, kurias nustato administratorius, daryti svarbius sisteminius pakeitimus operacinėje sistemoje ar net turėt galimybę naršyti po kokias nors svetaines.

Tad turėdami vartotoją savo kompiuterio operacinėje sistemoje turime jame savo aplinką, prie kurios niekas kitas negali (nebent patys leidžiame) prisijungti, turime sau priskirtas teises (galimybes) valdyti kompiuterį.

The post Vartotojai sistemoje „Windows“ appeared first on Kompiuteris. Programos ir internetas.

Kompiuterio įjungimas

Stacionariuose kompiuteriuose kompiuteris įjungiamas paspaudus „Power“ mygtuką, kuris kartais būnama žymimas tiesiog brūkšnelio apskritime ženklu. Tuo tarpu nešiojami kompiuteriai, priklausomai nuo juos projektavusių sumanymų, įsijungia tiesiog atidarius juos arba atidarius ir papildomai paspaudus vadinamą „Power“ mygtuką.

Tad su kompiuterio įjungimu iš esmės viskas yra ganėtinai aišku ir paprasta. Kiek daugiau painiavos atsiranda tuomet, kai mes kalbame apie kompiuterio išjungimą, tiksliau teisingą kompiuterio išjungimą.

Kompiuterio išjungimas, darbo pabaiga operacinėje sistemoje „Windows“

Tiek stacionarų, tiek ir nešiojamą kompiuterį išjungti visuomet galima tiesiog paspaudus „Power“ mygtuką. Visgi, norint, kad kompiuteris veiktų tinkamai arba, kad tik įjungę galėtume dirbti ten pat, kur ir baigėm, mums operacinė sistema „Windows“ leidžia turėti daugiau išjungimo galimybių. Tad apie kiekvieną jų.

Norint baigti darbą kompiuteryje su operacine sistema „Windows“, vartotojas turi net kelis pasirinkimus – „Sleep“ (Užmigdyti), „Hipernate“ (turbūt tiksliausias vertimas – „Sustingti“), „Restart“ (Perkrauti) ir „Shut down“ (Išjungti).

„Sleep“ (Užmigdyti) komanda yra skirta sustabdyti kompiuterio veikimą taip, kad kitą kartą prie jo prisėdus ir įjungus galima būtų dirbti nuo tos vietos, kurioje buvo baigta.

„Hipernate“ (Sustingti) komanda, identiškai „Sleep“ komandai yra skirta sustabdyti kompiuterio veikimą taip, kad įjungus būtų grįžta prie tos pačios užduoties ar užduočių, ties kuriomis buvo dirbta.

Ką tik buvo apžvelgtos, regis, identiškos komandos – t.y. tiek „Sleep“, tiek ir „Hipernate“ yra skirtos tam, kad išjungti kompiuterį taip, kad vėl įjungus būtų galima tęsti dirbtą darbą iškart. Tad savaime suprantama, kad kyla klausimas – kodėl jos yra dvi?

Kuo skiriasi „Sleep“ nuo „Hipernate“? Skirtumas tarp šių išjungimo komandų yra tas, kad kai vartotojas užmigdo (Sleep) kompiuterį, informacija, apie tai, kokios programos buvo įjungtos, kas buvo dirbama yra išsaugoma operatyviojoje atmintyje (RAM). Tuo tarpu sustingdant kompiuterį informacija prieš kompiuteriui išsijungiant yra įrašoma į pastoviąją atmintį, t.y. kietąjį diską. Pirmuoju, užmigdymo atveju, kompiuteris ištiesu veikia, tačiau minimaliu režimų – t.y. neišjungiant jo operatyviosios atminties. Tuosyk antruoju – kompiuteris išjungiamas visiškai.

Tiesa, ne visuose kompiuteriuose rasite abu pasirinkimus. Tačiau išsigąsti neverta, nes didelio skirtumų tarp jų nėra, o ar yra pasirinkimai, priklauso nuo konkretaus kompiuterio ir operacinės sistemos konfiguracijos.

„Shut down“ (Išjungti) reiškia, kad duodama komanda kompiuteriui pamėginti savarankiškai išjungti visas veikiančias programas, išvalyti visą atmintį ir išsijungti. Vėl įjungus kompiuterį, vartotojui parengiama darbui sistema, bet jokios programos ir informacija prie kurios dirbta nebūna išsaugota. Tai nereiškia, kad informacija, kur nors dings. Ji išliks bylose prie kurių dirbote ir kurias išsaugojote.

Ši komanda labiausiai tinkama tuomet, kai esate padarę visus reikiamus darbus ir juos išsaugoję bylose bei planuojate ilgiau nesinaudoti kompiuteriu arba po jūsų juo nori naudotis kas nors kitas, o kompiuteryje nėra įdiegta vartotojus atskiriančios sistemos, t.y. nėra sukurti (ar pasiekiami internetu) vartotojų profiliai.

„Restart“ (Perkrauti) – reiškia, kad kaip ir išjungiant kompiuteris uždaro visas programas ir išsijungia, tik iškarto įsijungia vėl. Taip yra uždaromos su klaidomis veikiančios programos ir perkrauta atmintis. Visgi, kompiuteriams tampant vis galingesniems, o programoms vis labiau ištobulintomis, ši komanda turi vis didesnę reikšmę, nes ankstesniais laikais, kuomet kompiuteris „pakibdavo“ arba imdavo dirbti ypatingai lėtai, šis mygtukas buvo naudojamas kaip tam tikras išsigelbėjimo būdas vėl su juo dirbti.

Pabaigai dar kartą: „Shut down“ (išjungti) – visiškai išjungia kompiuterį ir visas veikusias programas. Labiausiai tinkama, kai daryti darbai užbaigti arba kai kompiuteriu naudosis kitas asmuo. „Restart“ – perkrauti kompiuterį. Dažniausiai naudojama tuomet, kai kas nors ima kompiuteryje veikti ne tinkamai. „Sleep“ / „Hipernate“ yra geriausia naudoti tuomet, kai esate pradėjęs darbą, bet turite ar norite atsitraukti nuo kompiuterio ir kitą kartą prisėdus prie kompiuterio norite iškart grįžti prie darytų užduočių.

The post Kompiuterio įjungimas/išjungimas/migdymas/perkrovimas operacinėje sistemoje appeared first on Kompiuteris. Programos ir internetas.